Balkonų istorija

Balkonai_venecijos-bienale_41-1024x1024

06 Bir Balkonų istorija

Lietuvoje balkono erdvė dažnai yra neišnaudojama ir labiausiai pamirštama buto dalis. O gali būti visiškai kitaip! Balkono erdvė gali būti jauki, kūrybiška bei praktiška. Straipsnyje nagrinėsiu balkono įrengimo praktines galimybes bei trumpai apžvelgsiu istorines jo ištakas.

Pasaulyje visais laikais balkonai buvo ir yra svarbus estetinis ir praktinis architektūrinis elementas. Tinkamai įrengtas balkonas padidina gyvenamąją erdvę, praplečia gyvenamąjį buto plotą. Balkonas tai tarpinė erdvė, jungianti viešą ir privačią, individualią ir bendrą, vidaus ir lauko erdves.

Norint visiškai suprasti balkono reikšmę ir jo paskirtį, pirmiausia turėtume išsiaiškinti jo apibrėžimą. Išvertus iš italų kalbos „balcone“ reiškia pastoliai. Taigi balkonas – tai išsikišusi nuo pastato sienos aikštelė, prieinama iš pastato vidaus, kuri aptverta norint apsaugoti žmones ir palaikoma kolonų, sijų arba kitų laikančiųjų konstrukcijų.

Įdomu pasigilinti, kokie yra balkonų skirtumai atsižvelgiant į įvairių šalių klimatines ir  kultūrines ypatybes, ko galima pasimokyti iš kitų šalių patirties įrengiant savąjį balkoną. Galime pažvelgti į balkonų istoriją, atkreipiant dėmesį į įdomius istorinius pavyzdžius.

Manoma, kad pirmieji balkonai atsirado dar senovės Graikijoje ir buvo skirti funkciniams poreikiams, pavyzdžiui, siekiant padidinti oro cirkuliaciją esant karštam klimatui ar sustiprinti natūralią šviesą pastato interjere.

Nuo klasikinio Romos laikotarpio iki Viktorijos laikotarpio visuomeninių pastatų balkonai buvo projektuojami toje vietoje, iš kurios būtų patogu sakyti kalbą didelei miniai žmonių. Italijoje, kur yra be galo daug balkonų ir lodžijų, geriausiai žinomas yra šv. Petro Romoje, iš kurio popiežius suteikia palaiminimą.

Islamo šalyse tikintieji pašaukiami melstis iš viršutinio minareto balkono. Tradicinėje japonų medinėje architektūroje balkonas taip pat svarbus elementas –  paprastai jis būna visame aukšto perimetre  arba tam tikroje dalyje.

Vidaus balkonai, dar vadinami galerijomis, buvo projektuojami gotikinėse bažnyčiose, tai dainininkams skirta vieta. Viduramžiais didesnėse salėse balkonuose muzikuodavo menestreliai. Renesanso laikotarpyje vystant teatrą atsirado balkonai su nuožulniomis grindimis, leidžiančiomis kuo daugiau žiūrovų matyti sceną.

Paryžiaus 19-ojo amžiaus Hausmano (Georges-Eugène Haussmann, 1809–1891) balkonas – tai buržuazinis elementas. Tuo tarpu bauhauzo stiliaus architektūroje modernistams balkonas tampa problematišku elementu, kuris netinka prie minimalistinio fasado.  Pokario laikotarpiu visų Europos miestų pakraščiuose vyko masinės gyvenamųjų namų kvartalų statybos. Didelės žmonių grupės persikėlė gyventi į šiuolaikinius daugiabučių namų kompleksus, kurie, viena vertus, skleidė modernizmo idėją – „skaidrus“ gyvenimas ir didelės viešosios erdvės, kita vertus, tokiuose pastatuose itin didelis žmonių tankis, o taip pat susiduriama su privatumo klausimu. Taigi šiuose pastatuose balkonas buvo tarsi tarpininkas tarp masės ir individo arba tarp viešos ir privačios erdvės.

Apžvelgiant balkonų istoriją galima išskirti politinio balkono tipą. Tai tarsi platforma skirta įvairiems politiniams įvykiams.  Ryškūs pavyzdžiai – 1951 m. Evos Perron kalba Buenos Airėse, Benito Musolinis sakė žinomas politines kalbas būtent balkonuose, o paveiksle vaizduojamame balkone  1940 m. birželio 10 d. paskelbė karą prieš Prancūziją ir Angliją. Taip pat nereikėtų užmiršti ir „mikropolitinių“ balkonų. Balkonai dažnai pavienių vartotojų naudojami nedideliems kasdieninio gyvenimo nedidelio masto politiniams įvykiams. Tokiuose balkonuose žmonės kabina vėliavas, simbolikos ar politinių šūkių kolekcijas. Vėliavos, šūkiai ar ženklai balkonuose yra gerai pastebimi viešojoje sferoje.

Žymos